veidas

(no subject)

Kelias dienas vis galvojau, kad be LJ negyvenu geriau. Be beprasmio rašymo irgi. Jaučiu tiesą klaviatūros baksnojime ar popieriaus tepliojime. Aš tik galvoju, kad padariau per ilgą pauzę, tiek internete, tiek laiškuose, ir matyt niekam to nebereikia. O ką pasakyt? Rašau tau laišką, nes pasiilgau ir man vėl reikia terapijos?
Kaip ir susitikimai. Man pasidarė sunku susitikti su žmonėm. Su draugais. Vis laukiu kada praeis viskas, bet gal ir vėl perlauksiu. Pasidarė sunku meluoti ir apsimetinėti. O kam? Tada ir papasakoti lieka mažai. Kaip darbas? Žiauriai neįdomiai ir varginančiai, vis galvoju ką keisti, bet vis laikausi saugumo. Kaip laisvalaikis? Bėgu nuo žmonių, ištryniau daugumą iš kasdienybės, kad nereiktų jiems klausytis mano skundų ar stenėjimų (labai nenoriu to daryt) ar...tiesiog mandagių pokalbių. Kuo rečiau susitinki su žmogum, tuo abstraktesnės temos tampa. Šiuo metu man sunku kalbėti apie orą, apie kainas, apie ateities planus. O norisi tiesiog pabūti. Gal pagulėti po sakurom ir pakalbėti apie Van Gogho darbą Laukas su varnomis ar plaukiančių debesų formas. Kaip pasakyti, kad aš nepasikeičiau, kad iš mano pusės ryšiai nesusilpnėjo, tik aš praradau dalį energijos, kad man reikia šiek tiek laiko ir šį kartą iniciatyvos iš kitos pusės. Ir visgi, beveik kasdien apie visus pagalvoju ir mintyse išsiunčiu laiškus. Tik mano reabilitacija trunka per ilgai.
Man vis dar maloniausia išgirsti kokią dainą, kuri šiek tiek grąžina jausmą, važiuoti automobiliu vienai per pustuštį miestą ir kaip dabar, tiesiog žiūrėti į vandens lašelius vonioj ant sienos.
Aha, pradėjau dažniau gulėti vonioj.
Pavasario nerimas.
Žavinga :)
veidas

Kaip būti

Kartais užsikerti kaip plokštelė ir vis parklumpi ant tų pačių minčių vėl ir vėl. Ką veikti? Su kuo veikti? Ir apskritai kaip gyventi? Ar jau atėjo metas pokyčiams? O gal negalima ir nereikia versti savęs daryti kažką. Kaip neišprotėti? O kas sakė, kad negalima išprotėti?
Šiom dienom vis galvoju apie santykius. Kaip kiekvieną kartą mane sukrečia realybė. Kai ateina noras pažinti, noras būti, įsimylėjimas, meilė, skrydžiai ir noras vėl būti nuolat. Kai ateina noras kurti buitį: lėtas įsivaizdavimas kaip ryte bučiuoji šiltą mylimo žmogaus kūną, kai susivėlęs jis tau pats gražiausias pasaulyje, kai neišplauta lėkštė atrodo tokia nepastebima ir nereikšminga, o numestas rūbas vidury kambario terodo aistrą gyvenančią kartu. Tada dar visai nepasiilgsti pasimatymų ir tų tuštumų, kai nebuvai kartu, kai vėl laukdavai pasisveikinimo. Ir pradedi lėtai pamiršti pasisveikinti, paklausti, parodyti. Tuomet pavargsti ir pamiršti, kad turi atramą. Atsiranda nuoskaudos, nusivylimai ir liūdesys. Neberandi prasmės parodyti, kad vis dar myli, bet bijai skristi, nes gal nebemoki.
Labiausiai bijau nustoti duoti ir gauti, nustoti ieškoti ir stengtis, bijau tingėti ir nekovoti. Bijau apgaulingos ramybės ir saugumo jausmo, inercijos ir abejingumo.
Kiekvieną kartą kankinu save klausimu "kaip?" ir "kodėl?". Kodėl žmonės taip norėję ir pasiekę staiga viską pamiršta. Kodėl netęsti tos kelionės? Kodėl jausmai tampa "savaime"?
Suprantu, kad aš niekuo nesiskiriu nuo kitų žmonių ir pati turiu išstumti save į tą "kovą" (?).
Tuomet prisimenu pokalbį su viena drauge. Dalinausi su ja baime, kad tik netapčiau bobute, kuri su drugeliais plaukuose šokčioja gatvėse ir nesuvokia savęs aplinkoje.
Ji man ramiai atsakė: kad jei aš tą dabar suvokiu ir to nenoriu, tai to ir nebus.
Aš kažkaip ėmiau ir patikėjau ja, man pasidarė daug ramiau.
Gal taip pat ir su viskuo kitu taip bus?
veidas

(no subject)

Kažkada buvau koncerte. Ir jau gerokai jam įpusėjus vokalistas prisipažino, kad gyvena Vilniaus gatvėje (jis iš Rusijos). Pirma man patiko, kad jis tai padarė spontaniškai, ir lyg ant lapo surašytas koncerto scenarijus pakrypo kita linkme. Nors ir minutei. Truputį sumažino įtampą ir kažkokią jo to vakaro pozą. Lyg grupė ir publika priartėjo viena prie kitos.
O visą likusią dalį...pradėjau galvoti apie gatvių pavadinimus. Gal jie tikrai reiškia daugiau nei pavadinimą? Juk sako, kad vardai irgi lemia kažką. 
Visą laiką gyvenau vienoje gatvėje, kurios pavadinimas nereiškia nieko materialaus, tuo labiau jokio miesto pavadinimo. Gal todėl nebūdavo minčių apie tai. Bet štai atėjo ta diena. Kaip jaučiasi žmogus gyvendamas Rygos gatvėje? Ar jis kada susimąstė apie tai? Ar Rygoje yra panaši gatvė? O gal rygietis, gyvenantis Viļņa gatvėj, susitikęs su vilniečiu, gyvenančiu Rygos gatvėj, turėtų daugiau bendro nei šiaip praeiviai? Ar čia tik gilus kapstymasis seklumoj? Jau žinau, kad Islandijos gatvės gyventojai ir mylėtojai bando kažkaip siųsti signalus, kad šios gatvės pavadinimas jiems turi prasmę. 
Bet ne tik miestai..ar V. Kudirkos gatvės gyventojai labiau žino apie jo kūrybą, ar Žirnių g. gyventojai statistiškai labiau mėgsta žirnius? 
Ir kažkaip vis tiek man graudu, kad Kaštonų gatvėje jie taip ir neauga. Ar aš klystu?
Kokioj gatvėj gyvenate jūs?
veidas

Labai pasiilgau jūsų!

Kai diena prasideda nykiai, naivu tikėtis, kad ji bus išgelbėta. Nusiramini ir prisiminęs pareigą eini. Išsirenki gražiausią rūbą, tyliai ir ilgai šukuojies plaukus, geriausi batai. Žinai, kad atrodysi puikiai. Tai geriausias būdas išsilaikyti, kai viduj nieko nelieka. Ir vėl eini. Kažkur dingsti, vis tiek gera žinoti, kad yra žmonių aplink. Taip ir prabėga tos valandos, gal ir džiaugiuosi, kad jos negrįžta. Tik ryte pabudęs supranti, kad išsirinkai gražiausią rūbą, ilgai šukavaisi, išsitraukei gražiausius batus sutikti etapo pabaigą, kai nematai naujos pradžios. Žodžiu, mažos asmeninės laidotuvės. Dabar suprantu, tuos žmones, kurie ruošiasi laidotuvėms. Kažkuria dalimi.
O dabar teks ieškoti dar gražesnių rūbų ir šypsotis dar plačiau, nes nėra kur dėtis.
Pasakymas, kad šiandien buvo blogai, bet rytoj bus blogiau, tai mano kraujyje, dievinu jį, nes tai mane laiko.


veidas

(no subject)

Atleiskit man. Visas šitas žiemos sugrįžimas dėl manęs. 
Aš nelaukiau pavasario, nežinojau kaip gyventi jo sulaukus. Tyliai slankiojau pakampėm ar greitai bėgdavau iš patalpos į patalpą, užsimerkus, nekvėpuodama. "Žiema, nepalik manęs" pašnibždom.
Vakar sėdėjau su drauge. Buvo sunku klausytis jos. Žiūrėjau pro langą ir pagaliau pas mane atėjo pavasaris. Aš tiesiog susitaikiau ir man pasidarė nebeskaudu. Vėl grįžo noras "eiti". Tas sniegas niekaip manęs nepaveikė, tiesiog pavasaris suteikė antrą šansą gražiai paleisti žiemą. O jūs pamatysit, sniegas dings labai greitai, o vieną rytą nepatikėsit savo akim, kai trenks žaluma ir tas kvapas.
O aš štai pagaliau stoviu viena ir nebebijau. Ačiū